просвещение

švietimas statusas T sritis švietimas apibrėžtis Pagrindinė ugdymo funkcija, tenkinanti individo ir visuomenės informacinius poreikius. Pagrindinės švietimo funkcijos – mokymas ir lavinimas. Istoriškai susiklostė dvi švietimo formos: mokyklinis ir nemokyklinis (visuomeninis) švietimas. Mokyklinis švietimas – tai mokymo ir auklėjimo įstaigų sistemos veikla, teikianti augančiai kartai išsimokslinimą ir išsilavinimą. Švietimo sistemos pradėtos organizuoti seniai, pvz., Kinijoje – prieš 4000 m., Graikijoje – prieš 2500 m., Lietuvoje – prieš 600 m. Šiuolaikinės švietimo sistemos yra trejopos: 1) centralizuotos, kai visus mokyklų reikalus tvarko ir finansuoja švietimo ministerija ir jai pavaldūs vietos organai (Belgija, Italija, Lietuva, Lotynų Amerikos šalys, Prancūzija); 2) decentralizuotos, kai švietimo reikalai tvarkomi konkrečioje vietovėje (Britanija, Norvegija, Švedija); 3) mišrios (Indija, JAV, Pakistanas). Nemokyklinio (visuomeninio) švietimo poreikis kilo vaduojantis iš scholastikos ir feodalizmo, plėtojantis mokslui ir laisvajai minčiai. Šviečiamasis sąjūdis prasidėjo XVII a. Olandijoje, Anglijoje, vėliau Prancūzijoje (Š. Monteskjė, Volteras, Ž. Ž. Ruso, K. A. Helvecijus, D. Didro ir kt.) Vokietijoje (G. Lesingas ir kt.). Lietuvoje šviečiamojo amžiaus idėjos ėmė plisti XVIII a. II pusėje. XIX a. – švietėjų veiklos klestėjimo metas. Jas propagavo Vilniaus universiteto profesoriai, buvę studentai ir kita šviesuomenė: K. Narbutas, A. Daugirdas, S. Daukantas, S. Jundzilas, A. Pabrėža, M. Valančius ir kt. Šiuo metu nemokyklinio švietimo darbą dirba plati kultūros įstaigų sistema, žiniasklaidos priemonės (radijas, televizija, spauda). atitikmenys: angl. education; enlightenment vok. Aufklärung; Bildung rus. просвещение ryšiai: dar žiūrėk – savišvieta dar žiūrėk – švietėjų pedagogika